2010 m. rugsėjo 19 d., sekmadienis

Pabegus Vasara

... Krenta lapai rudeninia is leto sukdami savo paskutini gyvenimo valsa, niekur neskubedami... Ju mintyse kartojasi tos pacios mintis "Viens, du, trys..". Nepamesdami savo ritmo jie ramiai sukasi ir prisiglaudzia prie zemes, taip zinodami kad ju siemetinis sezonas baigesi ir savo trumpa gyvenimo kelione jie jau baige....

Hmz, taip ir as kasdien mintyse tesukdamas : "Viens, du, trys..." baigiu savo rutina. Darbas, universitetas, namai, kasdieninis pusvalandis wow'o, rytdienos pietu gaminimas, ir issvajotoji lova. Jauciuos truputeli pavarges, kazko nespejes, kazko nepaderes, bet huh, tai gal ir normalu. Normalu pilkiem zmonem kurie kitaip savo gyvenimo ir neissivaizduoja :X. Saulius Mykolaitis skamba winamp'e, nurodydamas kad siandien LAISVADIENIS!!!! Diena kai nuo visko gali tiesiog atsipailaiduoti , ir diena kai tau nereikia nieko daryti, nieko rupintis :) Diena, kai tau grupes vadovas nesako ka tu galejai padaryti blogai, diena kai tau nereikia aiskintis kas yra automatas, ir koks yra jo sekmingas kelias, besiaiskinant jo kalba, diena kai tiesiog gali isgert alaus butelaiti ir niekas del to nesupyks :). "Ne karta sau prasiau ramybes, uzmigt svajonese norejau, bet lyg bangu didzio platybes, jausmu nutildyt negalejau, jausmu nutildyt negalejau. O siandien noriu vel skrajoti.... ". Taip , jis mokejo kurti teisingus tekstus :). O dabar ! Begu baigti svesti savo laisvadienio :D Peace and see you later ;) Gal ir vel ismokau rasyt :)), Gal ir atgis sitos rasliavos terliones :)

2010 m. kovo 15 d., pirmadienis

Nebemoku rašyti.

... Sutikus viena kitą, dvi baltos it gulbės snaigės, lyg susikibusios viena su kita, besukdamos nesibaigiančius ratus viena aplink kitą, iš lėto leidosi žemyn. Kadangi nebuvo jokio vėjo, niekas neįtakojo jų ramios kelionės žemėn, ten kur jos nusileis ir baigs savo ispūdžių pilną kelionę, kurios metu nespės daugiau nieko pažinti, tik viena kitą...
Popieriaus lape švelniai įsispaudžia rašalas: „Rašau tau laišką, apie begalinį ilgesį tavų akių, apie tai, kaip mano godžios lūpos tik ir tesvajoja apie tavųjų saldumą. Kaip mano pirštukai kievieną dieną tiesiog miršta iš geismo prisiliesti prie tavosios odos. Kaip išdykusios mintys nepaliaujamai piešia tavo portretą, nuolatos papuoštą ta svaigia šypsena, kuri praskaidrintų net rūsčiausią dieną, versdamos mano širdį plakti vis greičiau ir greičiau...". Tik tiek ... Tik tiek nedaug logiško minčių dėliojimo tesugebėjo išspausti iš savęs mūsų jau neblogai pažįstamas autorius. Kad ir ką jis begalvotų, trumpalaikės mintys nesugeba įgauti rašytinio pavidalo, taip ir miršta paliktos jo atminties kertelėse, neišvydę dienos šviesos, ir nesulaukę jūsų teismo. Štai dar vienas popieriaus lapas įgaves apvalainą pavidalą skrieja link šiukšlių dėžės...
Kad ir kaip bebūtų, šįsyk pabūsiu baisus savanaudis ir tepasakysiu tiek, jog pamilau. O visas kitas smulkmenas pasiliksiu tik sau ir Jai. Tomsyk tik taip!



Štai... Štai jūsų teismui nusikaltėlis atėmęs iš manęs rašymo dovaną :)))

2010 m. sausio 15 d., penktadienis

Geidulingasis Sausis

Frou Frou - Hear Me Out



Ir štai Gruodį veja Sausis, kaip praėjusius metus naujieji. Ech ir kas gi besuskaičiuos kiek svajonių, vilčių bei norų buvo sugalvota laikrodžio rodyklei skelbiant naujo dešimtmečio pradžią. Bam ! Aišku kad ir kaip norėtume nėvienas iš mūsų negirdėjome visada paslaptingų ir permainas genančių varpų gausmo ... Tačiau BAM ! Ir štai pasikeitus datos skaičiukui galėsime sekti kalendorių diena iš dienos ir stebėti ar šiais metais stebukladarys „Dievas“ dar kitose sampratose suprantamas kaip didysis, laiko per amžius taip ir nenugalėtas, „Likimas“ mus aplankys ir leis paragauti šlovės spinduliu tvieskiančių iš jo gausybės rago. Taip nepaslaptis ir Sausis turėjo savo norą, svają ir viltį. Tačiau Sausis yra labai paprastas ir jam iki laimės daug nereikia ir supras jei mūsų gyvenimus lementis didžiavyris „Likimas“ savo dovaną jam jau suteikė.
Taigi šį mėnesį stebėsime Geidulingajį Sausį, kuris pametęs savo galvą geidžia bei ilgisi paslaptingųjų akių savininkės Liepos. „Tiesiog būti šalia tavęs, apkabinti ir jausti kaip spurda tavoji širdutė ir užsimerkus savo nosyte švelniai keliauti tavo žanduku iki nosytės ir truputėlį ją paerzinus paslapčia pavogti vieną svaiginantį ir saldų bučinį“. Ir iš tiesų jau tuoj Liepa praras vieną mano aprašytąjį bučinį mūsų Geidulingajam Sausiui.

2009 m. gruodžio 31 d., ketvirtadienis

Apsvaigęs Gruodis.


„Dabar labiausiai trokštu, jog sustotų laikas ir aš galėčiau grožėtis tavo mėlynom akim, nuostabia nosyte ir ta šypsena, kurią pamačius pamiršti savo visus rūpesčius.“ Taip, reiktų paminėti, jog dėl senesnių gyvenimo patirimų buvau pamiršęs kelis jausmus :). Tada taip reikėjo, tik kurių velnių taip ilgai. Huh. Teks patasyt prieš kelis menesius darytą įrašą x). Taigi Apsvaigęs Gruodis. Toks mūsų šiandieninio spektaklio aktorius, norintis sustabdyti laiką. Ir iš ties, duotuoju momentu jis gali pasakyti, jog laikas sustojo. Labai mieliško veidelio savininkė, pavadinsime ją Liepa, kuri sušildė speigų užgniaužtą Gruodžio širdį, dabar ramiai ilsisi, matyt sapnuoja vasarą (chuckle). Nedrąsiai šviečianti žvakelė blankiai apšviečia Liepos veiduką. Nesuklysiu pasakydamas, ko gero mieliausią pasaulyje. Bet ech... kiekvienam savo :) Ir kažkada naiviai išlementas troškimas dabar tapo tikrove. Iki pilnos laimės tetruksta jog tai tęstusi ilgėliau nei vienas nepaprastas ir nepakartojamas Jos sapnas.

2009 m. spalio 14 d., trečiadienis

O ten aukštai...........


......... O ten aukštai, mums virš galvų yra beribis neišmatuojamas ir dar net visiškai nesuprantamas pasaulis. O ten aukštai yra vadinamojo visata, kuri yra nesuvokiamo dydžio. O ten aukštai knibždėte knibžda įvairiausių visatos kasdieninio gyvenimo narių, kurių mes dar net nesame matę, įvykių, kuriuos šiai dienai galime pabandyti suprasti, bet ne viskas yra suprantama ir paaiškinama šiai dienai, nes dar mažai mes težinom. Šiai dienai manau jog visiškai suprantu mano vieno mokytojo frazę „Išsivaizduokite kad mūsų žemė yra stora knyga. Tai va, iki šiol mūsų mosklininkai apžiūrinėja tik viršelį“. Iš tikro kaip pagalvoji, mūsų niekas nemokina apie visatą truputį išsamiau. Aš pats save galiu pavadinti neapsišvietusia kiaule, nes iki pats tuom nepasidomėjau galvojau, jog paukščių tako galaktika ir sudaro TIK mūsų saulės sistema, ir tas "takas" ką mes matome danguje yra kosmoso meteoritų ir dulkių ratas skiriantis vidines ir išorines Saulės sistemos planetas. Natūralus loginis ir baisiai klaidingas mąstymas. Iš tikro mūsų Saulės sistema yra viso labo lyg mažas lašelis vandens didelėje jūroje....... Ir štai dabar mąstymas pradeda veikti ir pagalvoti „Tai jei mes esame mažas lašas mūsų galaktikoje, o galaktikų yra milijonai milijardų, ir tai tik spėjama, nes ko gero tikslaus skaičiaus mes net nesužinosime, tai kokio dydžio turi būti tas paslaptingas žodis "Visata"“. Ech. Ir kiek paslaptingo grožio joje pilna



Huh, pasidomi ir nebesinori atgal į informatikos knygas lyst .....

2009 m. rugsėjo 17 d., ketvirtadienis

Bump ruduo, ruduo, ruduo....


Ieškoma kompanija pasivaikščiojimams, kurie sugeba mane nuraminti ir atpalaiduoti :)

2009 m. liepos 30 d., ketvirtadienis

Ir kas per velnias ta meilė yra ?

Štai mano seniai seniai seniai žadėtas įrašas.



Labas vakaras. Gal labiau tiktų pasakyti labą naktį. Taip paskutiniu metu pradedu nebematyti saulės šviesos, nes tenka eiti meigoti apie 5-6 valandą ryto, o po miego atsibundu 4-5 valandą vakare :) O bet kadangi tačiau, kaip temoje matome tikrai ne apie tai aš čia ruošiuosiu rašyti. Po kažkokių keistų minčių pokrypio bebandant išsiaiškinti kas per velnias yra Edukologija, ir kokiem velniam ji mums šiame pasaulyje reikalinga, o pasirodo ne toks jau ir nuobodus dalykas :), nusprendžiau parašyti savo nuomonę, išreikšti gilią mintį skant, apie savo meilės sampratą.
Taigi
Ir kas per velnias ta meilė yra ?
Pradėsiu savo minčių dėstymą nuo vieno draugo minties kas tai yra meilė.
„Meilė tai yra tarsi 4 metų laikai. Iš pradžių būna pavasaris, kai tu sutinki žmogų kurį pamilsti ir tavo širdyje atsiranda šis nuostabus jausmas vadinamas meile. Šis jausmas pražysta pavasariniais žiedais ir jūs džiaugiatės vienas kitu kaip ir gamta džiaugiasi atgimimu. Po to seka vasara, kai jūs esate jau keli metai kartu, siejate savo bendra gyvenimą kartu ir kiekvieną dieną rūpinatės ir sergėjat vienas kitą. Sekantis sezonas pasisuka i rudenį, kuriame jūs jau kartu auginate savo atžalas, gamtos požiūriu vaikus ir jau turite savą kampelį šiame keistame pasaulyje. Ir galų gale ateina žiema. Jūsų plaukai jau nudažyti sidabrine senatvės spalva, ir jūs vis dar kartu gyvendami supatės savo namų verandoje ant supamųjų kedžių o aplink jus laksto tuntas anūkų.“
Taip, šis suvokimas iš tikrųjų yra gražus. Tiesa pasakius, aš papasakojęs šį suvokimą per savo Valstybinės kalbos praktikos paskaitas, už teksto pasakojimą gavau čielą 10! Iš tikrųjų aš jam pavydžiu. Aš nesakau, jog kaip mokslininkai žinau, jog meilė, tėra harmonų ir cheminių reakcijų rezultatas. Tačiau... Tačiau mano suvokimas apie viską keičiasi kasdien. Ne išimtis ir ši tema. Meilė.. Meilė ir susižavėjimas iš tikrųjų yra kone tie patys dalykai. Tai yra trumpalaikis kito norėjimas, jog jis visada būtų kartu su tavimi. Mes kiekvieną dieną galime susižavėti vis kitu žmogumi, kiekvieną dieną tą visagalį jausmą galime jausti vis kitam žmogui. Bet čia iškyla kitas klausimas. Ar su kiekvienu savo įsimylėtu žmogumi verta pradėti šeimą. Juk tai iš tiesų yra pagrindinis klausimas. Taigi meilė yra tukstančio poetų aprašytas nuostabus jausmas, meilė kiekvieną priverčia praleisti bent jau vieną širdies dužį, tačiau meilė nėra ilgalaikė, po jos seka prisirišimas prie žmogaus... Gal ir nesibaigia šios mintys romantiškai kaip jos galėjo baigtis prieš kelis metus, bet... Bet telieka man pakilti nuo šios kėdės ir eiti ieškoti savosios meilės :)

2009 m. gegužės 28 d., ketvirtadienis

Akcija-atrakcija ! Būtinas dalyvavimas ! xD

... Štai ir pagaliau, pagaliau aš ją išvydau. Iš karto kilo pavydas matant kaip nerupestingai su jos plaukais žaidė vėjas. Priėjus taip ir norėjosi pirštų galiukais perbraukti per juos, užuosti jų kerintį aromatą. Ji stovėjo ir žiūrėjo į mane nekantraudama. Aš iš lėto artėjau ir grožėjausi prieš mano akis iškilusiu siluetu. Ji buvo dailiai nuaugus, vilkėjo rožinę maikutę ir džinsinį sijonėlį. Mmmm, kaip mieliška ^_^. Jos veidą puošė drovi šypsena. Ir tos lūpos, ech, jos tarsi kvieste kviete jose paskęsti. Taip ji tikrai labai graži. Artėjant prie jos širdis vis labiau daužėsi, ir vidinis balsas tekartojo "tavo vardas Tomas, tavo vardas Tomas"...
Huh, iš tikro šiandien kūryba kažkaip super nuostabiai neapsireiškė :P. Bet štai įdomus klausimas jum ir pamastymas. Kaip jūs išsivaizduojate tobulą pirmą pasimatyma ? :P. Ar tai lyg riterio ir ledi susitikimas su gėlėm ir tona neapsakytai gražių komplimentų, ar tai arbatos išgėrimas kur nors kavinėje, ar tai tiesiog keistas malonus ir netikėtas susidūrimas ? :P Laukiu nuomonių :)

Sveiki sugrįžę į Beprotnamį Saulėtekio Alėjoje !




... Mmm, šiandiną vos pabudus pradėjo pūsti švelnus vasaros vėjelis. Kaip miela. Švelniai ir atsargiai jis pūsdamas pakėlė mane į orą dar vienai svajingai ir nuotykių pilnai dienai. Ech, jis toks atsargus su manimi, tai ne tas vakaryktštis niekadėjas, kuris vakar mane blaškė visur kur tik netingėjo, ir tik vakare, matyt pavargęs, numetę į pakampę kaip kokį žaislą...
Taigi, taip turbūt atrodytų kokio pienės pūkelio dienoraštis. Bet nors tai skamba lengvabūdiškai, galima pastebėti, kad ir mūsų gyvenimas ko ne toks pat kaip ir mano minėto pūko. Tačiau mano filosofiniai sugebėjimai nėra įspūdingi, juo labiau kad tikrai ne apie tai norėjau parašyt :). Tiesiog šiaip, norėjos paspangt xD. Tačiau mano aprašytas pūkelis man priminė, jog po visų mano sesijinių vargų laukia vasara, kai bus galima lengviau atsikvėpti ir pradėtiieškot darbo (clap). Nu iš tikrų nelabai romantiškai tos paieškos skamba, bet ka padayrysi :). Ant medžių pinigai, kad ir kaip mes to visi benorėtumėme, nors visi puikiai suprantame, jog toks paradoksas mažų mažiausia sugriautų pasaulio ekonomiką, neauga. O iš tikrųjų norėtųsi man pamatyti tokią vietą, šalį ar galų gale alterantyvią visatą, kur tokie didžiausi nedorėliai kaip karai, politika, visokios infliacijos ir kitos ekonominės nesamonės, nusikalstamumas būtų įrašytos į Raudonąją knygą tarkim vietoj kokių mielų meškiukų kaip koalos, arba juodųjų gandrų. Išsivaizduokit, kaip juokingai turėtų atrodyti zoologijos sode narvas su užrašu prie jo "homo criminalus", ir niekas nesirūpintų jo išlikimu. Aišku turbūtto niekada neįvyks. Nors filmas „Equilibrium“ išreiškia tokią idėją. Tačiau pagalvojus, ką norint to pasiekti, mes turėtumėme paaukoti? Meilę, pasitikėjimą, ryžtą, drąsą, džiaugsmą ir t.t. Juk pagalvojus, koks įdomumas būtų tada kurti šeimą. Užtektų prieiti prie moteriškos lyties asmens, pasakyti "padarom šeimą" ir voulia, darbas baigtas. Nė baimės kad vieną dieną gali būt apmėtytas neatpažintais porcialianiniais objektais (kur tu žmogus bandysi juos atpažint kai zigzagais bėgioji jų vengdamas), nė garsiojo visų vyriškų ligų gydytojo „Kočėlo“. Neįdomu gi taip. Aš jau mieliau pasilikčiau teisę kartas nuo karto pakartoti frazę "Ach tos moterys niekas jū nesupaisys". Tiesa, kadangi man jau prasidėjus sesija, taigi sveikinu visus sugrįžus i Beprotnamį Saulėtekio Alėjoje! =)
Peace and Out =)



2009 m. gegužės 13 d., trečiadienis

Crazy Rush

Labą vakarą mielieji vaikučiai ir jų mamytės. Mmmm, ypač mamytės >:)
Jei gerai prisimenu būtent taip Rolandas Kazlas parodyjodavo profesorių Ričardą Kazlauską vakaro žiniose :). Nu neesmė. Norėjau pasipasakoti kaip indomiai klostėsi pora mano paskutnių dienų. Pasekti paską apie meškiuką. Šis meškiukas iš tikrųjų gali būti ir garsiojo Mikės Pūkuotuko giminaitis, tiesa šitame moderniame pasaulyje medaus niekas nebekabina saujomis kaip anksčiau, bet šis meškiukas nuolatinai pasisotina įvairiausiais saldumynais, kurių galima gauti i kluonus panašiuose pastatuose pupsinčiuose vidurį girios pavadinimu Kaunas. Aišku ta giria kažkokia nelabai jau tikroviška. Medžiai kažkoki keisti, tai geležiniai, tai betoniniai, miško takais nenustodami juda dideli dideli žali tarakonai savo ūsais braukantys tų keistų medžių lieknas ir keistai kartu suaugusias šakas. Bet mes žinome jog ši pasaka ne apie tuos tarakonus, ar juo labiau ne apie saldumynus. Nors. Nors mes juos tikrai dar paminėsime, galų gale koks gi meškiukas be saldumynų. Tai va šis meškiukas kasdien eina į tokį lopšelį-darželį, pavadintą kažkodėl garsaus Lietuvos Kunigaikščio Vytauto Didžiojo garbei. Bet gal neiknaisiosim apie istoriją, nes mūsų meškiukas, tebūnie jo vardas Rudnosiukas, apie ją nieko neišmanė, nes apart saldumynų jam terūpėjo tik meškiukės (chuckle). Aišku tai irgi nėra visiška tiesa. Juk Rudnosiukas buvo labai (ne)stropus mokinys savo lopšelyje. Tos piktos tetos ir dėdės laikydavo jį uždaroje patalpoje net pusantros valandos, ir po tokios kankynės net saldainio neduodavo!!!!
Tai va vakar tas meškiukas mokinosi eilėraštį atmintinai. Bent jau bandė. Čia jum ne koks Solomėjos Neries eiluraštukas apie baltas ir gražiai apsnigtas baltas pievas, kuriomis pasak jos lakstė raganos. Tačiau kai rudnosiukas buvo mažas, mama jam pasakė, jog raganos neegzistuoja :). Šis eilėraštukas buvo parašytas per 6 stebuklingų skaidrių dokumentus kurie kiekvienas turėjo po 40+ skaidrių. Piktasis trolis Kopustgalvis buvo prigrasinęs, kad negalima visko mokintis atmintinai, bet tiesą pasakius kitaip neišėjo. Taigi vidurį skaitymo Rudnosiukas prisiminė, jog jam reikia dar ir pačiam paruošti skaidres apie kompiuterinius saldumynus :). Taigi pusę nakties Rudnosiukas daug skaitė, kitą pusę bendravo su savo draugais. Taigi atėjus rytuj Rudnosiukas atsistojo, apsiove savo batelius ir išjudėjo link savo darželio-lopšelio. Klausėsi jis tą rytą naujų jo draugų The Exies, tačiau kur nebuvus kur nebuvus baigėsi jo mp3 baterija. "To ir betrūko" sumurmėjo sau panosėje Rudnosiukas. Tada jis prisiminė, kad būtų galima paklausyti kokios nors radijo stoties per savo meškafoną. Ir tada rytas dar labiau sublogo. Vietoj tu 10 minučių, kurias jis galėjo truputėlį prasiblaškyt besišypsant klausantis savo megstamos muzikytės, jis buvo priverstas klausyti kažkokių tai baisių dalykų, kurie kiti gal ir pavadintų dainomis :X. Ir nusprendė mūsų herojus daugiau to nebedaryti. Jau geriau eiti paskendus savo mintyse, nei drįsti klausyti radijos >.<. Taigi Rudnosiukas parašė, tai ka prisiminė iš eilėraštuko, papasakojo apie saldumynus, grįžęs namo išgėrė pieno stiklą ir saldžiai saldžiai užmigo ^_^.