Nebemoku rašyti.

... Sutikus viena kitą, dvi baltos it gulbės snaigės, lyg susikibusios viena su kita, besukdamos nesibaigiančius ratus viena aplink kitą, iš lėto leidosi žemyn. Kadangi nebuvo jokio vėjo, niekas neįtakojo jų ramios kelionės žemėn, ten kur jos nusileis ir baigs savo ispūdžių pilną kelionę, kurios metu nespės daugiau nieko pažinti, tik viena kitą...
Popieriaus lape švelniai įsispaudžia rašalas: „Rašau tau laišką, apie begalinį ilgesį tavų akių, apie tai, kaip mano godžios lūpos tik ir tesvajoja apie tavųjų saldumą. Kaip mano pirštukai kievieną dieną tiesiog miršta iš geismo prisiliesti prie tavosios odos. Kaip išdykusios mintys nepaliaujamai piešia tavo portretą, nuolatos papuoštą ta svaigia šypsena, kuri praskaidrintų net rūsčiausią dieną, versdamos mano širdį plakti vis greičiau ir greičiau...". Tik tiek ... Tik tiek nedaug logiško minčių dėliojimo tesugebėjo išspausti iš savęs mūsų jau neblogai pažįstamas autorius. Kad ir ką jis begalvotų, trumpalaikės mintys nesugeba įgauti rašytinio pavidalo, taip ir miršta paliktos jo atminties kertelėse, neišvydę dienos šviesos, ir nesulaukę jūsų teismo. Štai dar vienas popieriaus lapas įgaves apvalainą pavidalą skrieja link šiukšlių dėžės...
Kad ir kaip bebūtų, šįsyk pabūsiu baisus savanaudis ir tepasakysiu tiek, jog pamilau. O visas kitas smulkmenas pasiliksiu tik sau ir Jai. Tomsyk tik taip!



Štai... Štai jūsų teismui nusikaltėlis atėmęs iš manęs rašymo dovaną :)))