„Dabar labiausiai trokštu, jog sustotų laikas ir aš galėčiau grožėtis tavo mėlynom akim, nuostabia nosyte ir ta šypsena, kurią pamačius pamiršti savo visus rūpesčius.“ Taip, reiktų paminėti, jog dėl senesnių gyvenimo patirimų buvau pamiršęs kelis jausmus :). Tada taip reikėjo, tik kurių velnių taip ilgai. Huh. Teks patasyt prieš kelis menesius darytą įrašą x). Taigi Apsvaigęs Gruodis. Toks mūsų šiandieninio spektaklio aktorius, norintis sustabdyti laiką. Ir iš ties, duotuoju momentu jis gali pasakyti, jog laikas sustojo. Labai mieliško veidelio savininkė, pavadinsime ją Liepa, kuri sušildė speigų užgniaužtą Gruodžio širdį, dabar ramiai ilsisi, matyt sapnuoja vasarą (chuckle). Nedrąsiai šviečianti žvakelė blankiai apšviečia Liepos veiduką. Nesuklysiu pasakydamas, ko gero mieliausią pasaulyje. Bet ech... kiekvienam savo :) Ir kažkada naiviai išlementas troškimas dabar tapo tikrove. Iki pilnos laimės tetruksta jog tai tęstusi ilgėliau nei vienas nepaprastas ir nepakartojamas Jos sapnas.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą