Naujas Vaidinimas arba Lapkričio Sublizgėjimas

Štai !!! Štai pagaliau, pagaliau įžengėme i lapkritį, mėnesį kurio pradžia Lietuvos tradicijose yra susikaupimo , rimties, prisiminimo, pagarbos ir tradicijų diena. Diena kai žmonės iš visų kraštų meta visus savo dirbamus darbus, sekundei nustoja būti darbščiosiomis miestų skruzdėlytėmis, kurios dar prieš sutemstant bando nuzulinti kuo didesnį asfalto, plytelių ar savo ofiso grindų plotą ir staiga pradeda traukti Namo, ten iš kur yra kilę, ten kur jau apie nieką nebegalvodami ilsisi jų tėvai, seneliai, močiutės, tėtukai, tetos, dėdės, pusbroliai, pusseserės. Dievaž, per jau ketvirtus metus kuriuos kursuoju maršrutu Kaunas - Vilkaviškis, pirmą kartą gyvnime Vilkaviškio stotelėje mačiau išlipant TIEK daug žmonių. Jie vis lipo ir lipo ir lipo, ejo i stovėjimo aikštelę, kur juos pasitiko dar gyvi jų kraštiečiai, sutikdami šiltai ir džiaugsmingai su akimis pilnomis ilgesio, lyg ir pranešančiomis „Pagaliau, pagaliau tu čia, grįžai nors trumpam, bet vis tiek tu čia !“. Visi jie susirinko dėl tos dienos. Galų gale aš ir pats grįžau tik dėl to. Tik mano atvejis kitoks. Man tai labiau kaip pareiga. Tai lyg viena iš tų neatidėliojimų priežasčių, dėl kurių aš to noriu ar nenoriu turiu grįžti ten, ten iš kur išėjau.
Pravėrus namų duris pamatęs tėtis pasakė „Tu toks ankstyvas, maniau grįši tik apie 10 valandą“. Huh, mintyse tik nukerta mintis „O aš gal nenorėjau“... Bet vėl, pareiga yra pareiga. Nors mano mąstymu, mirusį žmogų kad prisimint nėra būtina apvažinėti savo rajoną, nors ir kaip jis gražus :). Tėtis susiruošia, pasiima kalną žvakučiu ir gėlių. Joooo ... pas mus giminė tikrai plati :). Pradėjom savo turą nuo artimiausių kapinių, tuo pačiu ir artimiausių žmonių. Man mama, jam trisdešimt metų mylėta, tausota, gerbta ir saugoma žmona, man tėtukas (atsiranda nežinančiu, taip suvalkijoje vadinami seneliai :) ) , jam - jį auginęs, auklėjęs, diržu pėręs kailį tėtis. Šalta... šalta ir viduj. Nors jau pustrečių metų, bet vistiek šalta. Visi kiti kapai ir kapinės praskrido labai greitai. Štai vėl namai, bet reikia ruoštis, grįžti atgal į savo gyvenamą vietą Kaune. Štai ir vėl diena pasibaigia ten, kur ir prasideda. Tačiau šiandien prakeliavau net ~300 km , 120 iš jų pats buvau už vairo :X. Jaučiasi lengvas nuovargis, dar besitesiantis nuo Pragaringojo ketvirtadienio. Ir vėl ... ir vėl kyla dūmai... gaila ne vanilė, pasibaigė >.< . Bet nieko nepadarysi rožių kvapas irgi tinka :). Po šiandienos gaila tik vieno dalyko. Šiais metais taip ir vėl nenuėjau vakare į didelias kapines vakare, vakare kai ant kiekvieno kapo šviečia žvakutė, skelbianti pasauliui kad šį žmogų, kuris yra jau šešios pėdos po žeme, gyvieji dar prisimena ir gerbia. Ech gal kitais metais... Gal ...
,


Be vienas kito, mes esame niekas (Song of the Day - Saulius Mykolaitis - Nieko Nepasakyta)