Vienišas pievoje

Pieva žalia, tačiau nevisiškai. Ji žalia, bet kažkuo apklota. Hmz, Juk dar lapkritis, bet jau, jau iškrito pirmosios snaigės. Smagu, sniegelis ^.^. Juk taip pagaliau smagu, išsikankinus per rudenį, pamatyti baltą spalvą už lango!. Spalvą daug mielesnę širdžiai, negu apnuogintos rudens šakos. Taigi galų gale ta pieva nebuvo tokia ir žalia. Ji buvo žaliai balta! Arba baltai žalia... Hmz, turbūt kad žaliai balta, nes tas baltumas tiesiog nyko akyse, dėl tos niekadėjos saulutės, kuri dar kartas nuo karto mus pradžiugina. Ir visgi, Jis vaikščiojo po pievą, keista, nejaugi negalėjo susirasti kokio takelio ir šaligatvio. Bet ne, jam buvo noras pasivaikščioti būtent pieva. Jo draugai lakstė aplinkui, jų buvo ne vienas ir ne du, tačiau Jis vistiek vaikščiojo vienas, ir atrodė vienišas. Huh, ir kaip taip galima, būti šalia savo draugų ir būti vienam. Jis nė kiek nepergyveno, kai papūsdavo stipresnis šaltokas vėjukas. Šalia stovintys žmonės drebėjo, bėgo į vidų norėdami išgerti šilto gėralo, o jam nieko, jis stovėjo ir net nereagavo į aplinką. Įdomu apie ką jis mąsto? Apie dar vieną nerūpestingą dieną, ar apie tai kad artėja žiema. Įdomu...